Skirmantas Sasnauskas
Kaip Jūs atradote dūdmaišį ir kas paskatino juo groti?
Papasakokite apie savo instrumentą (koks jis yra, kada ir kas pagamino)
Ar mokotės groti iš tradicijų puoselėtojų, senų įrašų, ar remiatės kitais šaltiniais? Gal kuriate naują muziką dūdmaišiui, ar apsiribojate tradiciniais kūriniais?
Kokiose aplinkose dažniausiai grojate? Ar dūdmaišis labiau susijęs su folkloro renginiais, ar randate jam vietą kitose muzikinėse ar kultūrinėse erdvėse?
Kokias emocijas ar jausmus Jums sukelia grojimas dūdmaišiu? Kodėl būtent šis instrumentas? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Kaip Jūsų grojimas dūdmaišiu siejasi su tradicija? Ar stengiatės išlaikyti autentiškumą, ar kuriate naujas interpretacijas?
Kaip žmonės reaguoja į dūdmaišį šiandien? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje?
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka Lietuvos kultūrinėje tapatybėje?
Ar dūdmaišis, Jūsų nuomone, gali būti integruotas į populiariąją muziką ar kitus modernius muzikinius žanrus?
Kaip manote, ar dūdmaišio tradicija Lietuvoje turi ateitį? Kaip ją reikėtų skatinti ar puoselėti?
Ar dalyvaujate mokant jaunąją kartą groti dūdmaišiu? Jei taip, kaip perduodate tradiciją?
Dūdmaišis atkreipdavo mano dėmesį ir anksčiau, bet pats grojimas prasidėjo nuo reikiamybės padėti Kęstučiui Antanėliui, kuris parašė oratoriją „Keturios lietaus šalys“. O ten turėjo groti trys dūdmaišiai. Kadangi tuo metu ddmaišiu grojo tik Evaldas Vyčinas, mums su Vytautu Labučiu teko staigiai pramokti. Dūdmaišių irgi neturėjome, taigi K. Antanėlis parsiuntė tris iš Estijos. Dūdmaišiai buvo toli gražu netobuli. Vėliau Vyčinas liko prie savo, Aš iš Bulgarijos gavau kitą, o Labutis, kiek žinau, dūdmaišio karjerą po koncerto ir baigė.
Vėliau labai norėjau groti lietuvišku instrumentu. Daug domėjausi dūdmaišio istorija tiek Lietuvoje (Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto archyve ir muziejuose), tiek kaimyninėse šalyse, taip pat ir JAV (kur Putnamo vienuolyno bibliotekoje buvo išlikusių duomenų apie dūdmaišį Lietuvoje). Taigi po trupučiuką su Instrumentų meistru Egidijumi Virbašiumi sutvėrėme diatoninę dūdelę D / G (su dviem burdonais D ir G). Dar bandžiau prijunkt burdoną A, bet „neprilipo“, nei technologiškai, nei muzikiniai. Šiuo metu pakeičiau maišą į baltarusių meistro gamybos, o dūdelės ir burdonai išliko mūsų.
Mūsuose nebedaug senųjų įrašų beišliko, pats juos tvarkiau iš juostų, XX amžiaus pradžios vaškinių volelių ir plokštelių, pateikinėjau „Dainyno“ leidybai. Taigi teko mokintis pačiam iš savo suvokimo apie šį instrumentą. Grojau tradicinę liaudišką muziką su ne vienu folkloriniu ansambliu, bet labiausiai domino savo dūdmaišio muzika, todėl esu jos įrašęs ir su savo džiazo kvartetu, su simfodžiaziniais orkestrais, grojau pop koncertuose ir poezijos renginiuose.
Aplinkos įvairios: nuo pasisėdėjimo prie laužo, džiazo klubų, Didžiosios LRT studijos, Dainų Švenčių arenų, Katedros aikštės.
Dūdmaišis man kelia kažkokį lietuviškumo pojūtį, sumišusį su meditacija ir senųjų laikų nuotaika. Jis man kaip gyvis, prie kurio reikia kiekvieną katrą „prieti“ su atitinkama nuotaika. Niekuomet nežinai, ką jis pats pasiūlys.. Tas nežinomybės pojūtis gal būt pareina dar ir nuo to, kad niekuomet neturėjome tobulų instrumentų, kokiais, tarkim, galėtų pasigirti škotai ar airiai.
Aš stengiuosi kurti naujas interpretacijas, tačiau dūdmaišis man kuriant ir grojant savaime diktuoja autentiškumą, kurio neįmanoma išvengti.
Žmonėms labai patinka dūdmaišio garsas, tuo įsitikinu kiekvieną sykį, kai tik tenka jį parodyti ir pagroti.
Man regis šiuo metu jis jau turi svarią vietą šalia dainų, šokinės ir instrumentinės muzikos.
Tą dariau ir darau visą savo kūrybinį gyvenimą.
Manau, kad dabar dūdmaišio tradicija turės ateitį, kaip ir kiti lietuviški instrumentai, Džiaugiuosi, kad nuo to laiko, kai grojome tik pora žmonių iš viso, užaugo visas būrys dūdmaišininkų, ir kad per „Susipūtimą“ nebetelpam ant vienos scenos.. Galėtų būti ir daugiau tokių renginių kaip pastarasis, kad jaunimas dažniau matytų šį instrumentą.
Esu ne kartą rodęs kokiam jaunam žmogui, kaip grojama dūdmaišiu. Bet tikras dūdmaišininkas manau atsiranda savaime, tarytum koks retas grybas. Tuomet jis domisi ir groja pats, kadangi metodinės literatūros šiam instrumentui neturime, o ir nežinau, ar tokia yra ir svetur..