Šarūnas Mikelionis
Kaip Jūs atradote dūdmaišį ir kas paskatino juo groti? Jūsų amžius ir specialybė?
Dar nuo vaikystės, lankant muzikos mokyklą, fleitos klasę, vis susimąstydavau apie škotišką dūdmaišį, kad būtų smagu jį paminkyti, pagroti. Vis susmėžuodavo kur, tai televizijoje ar girdint radijuje. Nuolat buvo smalsu. Vėliau šis noras kiek pasimiršo iki tol, kai rašiau bakalaurinį darbą Vilniaus Kolegijoje. Rašiau diplominį kultūros paveldo tema, apie Kaltanėnų miestelio kultūros paveldo objektus ir jų pritaikymą pažintiniam kultūriniam turizmui. Kadangi miestelis yra netoli Labanoro, tai susidūriau su žiniomis, kad yra lietuviškas dūdmaišis – Labanoro dūda. Pradėjau domėtis lietuvišku dūdmaišiu, tuo pačiu ir sutartinėmis. Ieškojau žinių apie dūdmaišių kultūrą Lietuvoje ir susidūriau su dudmaisis.lt puslapiu ir vykstančiais dūdmaišininkų susipūtimais. Po studijų, pradėjau lankyti apeiginio folkloro ansamblį „Kūlgrinda“, kur susidūriau su folkloru, nors buvau nebe naujokas tradicinės kultūros puoselėjime, tačiau pagoniškų apeigų metu, kur grodavo kanklėmis ir dūdmaišiu, pajutau šauksmą. Panorau ir aš įsigyti Labanoro dūdą. Dar prieš pirmąjį apsilankymą dūdmaišininkų susipūtime, su vieno viešbučio darbo kolektyvu lankėmės Vilkijoje, Antano ir Jono Juškų etnografinėje sodyboje, kur Arūnas Sniečkus, pasakodamas apie brolius Juškas, tuo pačiu pagrojo Labanoro dūda namo kamino erdvėje. Susižavėjau dūda. Berods tais pačiais metais. nuvažiavau autostopu į Vilkiją, kiek pamenu tai buvo 2012m. Susipažinau su Gvidu, meistru Dzianisu ir kitais dūdmaišininkais. Dar neturėjau savojo dūdmaišio, tačiau mane priėmė labai svetingai, pamenu, kad Gvidas pakvietė į vakarinę pirtį ir leido pernakvoti kaimo turizmo sodyboje. Grįžus iš susipūtimo, man „Kūlgrindos“ vadovai įteikė pirmąjį, latvišką dūdmaišį, kuriuo pradėjau groti. O, laikui bėgant, užsisakiau iš baltarusių meistro Dzianiso savąją Labanoro dūdą, kuria groju ir iki šiol.
Dabar esu 36m. amžiaus, mano bakalauro specialybė yra Turizmo ir viešbučių administravimas, dirbu pagal profesiją „Radisson Collection Astorija“ viešbutyje, Vilniuje, konsjeržu – privatus svečių „projektų“ vadovas, taip vadinamas. Padedu užsakyti restoranuose staliukus, surandu gidus, rekomenduoju lankomas vietas Vilniaus mieste, ypatingas vietas, užsakau gėlių ir t.t. Žodžiu, sprendžiu visokiais svečių užgaidas. Taip pat turiu magistro laipsnį, įgyta VDU, Etnologijos ir folkloristikos katedroje. Rašiau darbą apie dūdmaišių kultūrą Lietuvoje, tradicijas ir naujoves.
Papasakokite apie savo instrumentą (koks jis yra, kada ir kas pagamino)
Manasis dūdmaišis yra gana paprastas, be jokių išmarginimų ant metalinio jo konstrukcijų dalių, kaip įprasta pagražinti dūdą. Groja gana tyliai, žinau, kad yra garsiau grojančių meistro Dzianiso dūdų, tačiau man jo pakanka. Kad ir kokia ji bebūtų, bet ji mano, pirmoji. Labai ja didžiuojuosi ir branginu. Taigi, ją pagamino baltarusių meistras Dzianis Sukhi, dar pamenu mokėjau už ją litais. Romuvos religinės bendruomenės, Jorės šventės metu, paprašiau, kad vaidila ją palaimintų drauge su baltišku papuošalu, kaip Baltiškos pasaulėžiūros simbolį ir ženklą, kad einu senu, Protėvių pramintu keliu. Man tai, be abejonės, apeiginis instrumentas, kuriuo groju Ugnies apeigų metu, nešantis žinią iš praeities glūdumos, jaučiu ryšį su Lietuvos istorija, etnokultūra.
Ar mokotės groti iš tradicijų puoselėtojų, senų įrašų, ar remiatės kitais šaltiniais? Gal kuriate naują muziką dūdmaišiui, ar apsiribojate tradiciniais kūriniais?
Tyrinėti senų įrašų dar neteko, turiu Eduardo Volterio knygelę, su natomis, bei kompaktiniu disku, kur įrašytos jo surinktos melodijos. Taip pat, mama padovanojo knygelę, kur yra natos dūdmaišiui. Žadu medžiagą dar patyrinėti ateityje. Dabar groju melodijas „iš klausos“, kurias išmokau ansamblio „Kūlgrinda“ repertuaro. Sukūriau melodiją „Pagoniška rauda“, kuri skamba filmo „Semme“ pradžioje. Man ji labai ypatinga, minorinės tonacijos, gana paprasta, tačiau ir tuo pačiu gili. Tame filme pasakojama apie tris Lietuvos folkloro pasaulio asmenybes, puoselėjančias lietuviškąsias tradicijas: šviesaus atminimo Krivį Joną Trinkūną, VU žygeivių vadą Tadą Šidiškį ir tautodailininką Algirdą Versecką. Pamenu kilome anksti ryte, filmuoti filmo įžangos, kur dūdmaišiu, kylant ryto rūkui, melodiją groju ant vieno iš Kernavės piliakalnių.
Kokiose aplinkose dažniausiai grojate? Ar dūdmaišis labiau susijęs su folkloro renginiais, ar randate jam vietą kitose muzikinėse ar kultūrinėse erdvėse?
Dabartiniu gyvenimo laikotarpiu lankau folkloro ansamblį „Poringės“. Vieno renginio metu, Tado Ivanausko Obelynės sodybos aplinkoje, prieš pasirodymą, man leido pasireikšti. Grojau scenoje improvizuotą melodiją, kiek žinau, patiko tiek ansambliečiams, tiek klausytojams. Jurginių metu, 2024m., taip pat grojau prieš atliekant ansamblio programą, kiek pamenu, buvo net atskiras dūdmaišininkų pulkas, kuris pasitiko į Palangos parką ateinančius žmones, norėjau prie jų prisijungti, tačiau turėjau pūsti ragus.
Ką norėčiau paminėti, kad tenka pagroti vestuvių metu, po santuokos ceremonijos. Buvau pakviestas pagroti kelis kartus.
Beveik kiekvienais metais mane kviečia į viskio barą „King and Mouse“ Vilniuje, įstaigos gimtadienio šventę, kur groju Labanoro dūda. Tai savotiška lietuviška atsvara škotiškajam dūdmaišiui. Žmonės džiaugiasi melodijomis ir domisi, kas tai per įdomus instrumentas. Žinau, kad Minske dūdmaišiais grojama tradicinių šokių vakaronių metu, norėtųsi tą patį puoselėti ir Vilniuje, kad dūda skambėtų.
Kokias emocijas ar jausmus Jums sukelia grojimas dūdmaišiu? Kodėl būtent šis instrumentas? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Dūdmaišis, man tai – ryšys su gimtąja žeme, su gilia tautos istorija ir praeitimi. Man tai savotiškas apeiginis instrumentas, kuriuo groju Ugnies apeigų metu. Man tai taip pat yra sielos balsas, kuriuo kalbu miške ar ant kalno, piliakalnio. Jaučiuosi tęsiantis labai svarbios tradicijos giją, taip pat jaučiu atsakomybę už šio unikalaus instrumento gyvavimą ir puoselėjimą. Gilus kvėpavimas grojant, tai savotiška „pranajama“, kuri kažkiek turi įtakos pakitusiai sąmonės būsenai, bei bendrai savijautai (gali skambėti keistai, bet tai jaučiu kai pučiu dūdmaišio maišą giliais įkvėpimais).
Tai tikrai apeiginis instrumentas, kiek žinia, juo grota vestuvių metu. Dūdmaišio unikalus skambesys labai archajiškas, jo skambesį sunku supainioti su kitu instrumentu, tuo jis man patinka.
Kaip Jūsų grojimas dūdmaišiu siejasi su tradicija? Ar stengiatės išlaikyti autentiškumą, ar kuriate naujas interpretacijas?
Manau esu tos dūdmaišininkų atšakos narys, kuris labiau kuria naujas interpretacijas. Bandau groti melodijas „iš klausos“, ieškau, kur galima pritaikyti dūdos skambesį šiuolaikinėje kultūroje. Labai norėčiau groti dūda savo suburtame ansamblyje, muzikos grupėje, kur kurtume naują tradiciją, taip padarant muzikinę kultūrą gyvą, nuolat atsinaujinančia, įgaunančia naujus pavidalus, formas, skambesį.
Kaip žmonės reaguoja į dūdmaišį šiandien? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje?
Žmones dažnai nustebina, kad lietuviai turi savo dūdmaišį. Dažnai tenka papasakoti, kad daugelis Europos šalių turi savo dūdmaišių tradiciją, ne tik škotai (kurie plačiausiai paskleidę savo tradiciją po įvairius sklaidos šaltinius ir naudoję dūdmaišių muzikos įkvėpimą, palaikyti karių dvasią, berods I-ojo pasaulinio karo metu). Daugelį žmonių nukreipiu pasidomėti dūdmaišio istorija, renginiais į www.dudmaisis.lt puslapį, kurį lengva įsiminti. Sakau, kad vyksta dūdmaišininkų susipūtimai Vilkijoje. Labanoro dūda traukia žmonių dėmesį, visai neseniai grojau Vilniaus Kaziuko mugėje (2025m.), buvau apsirengęs tautiniais drabužiais, grojau, tad mugės dalyviai noriai stojo fotografuoti, filmuoti manęs. Kai kurie svečiai klausinėjo ar tai Labanoro dūda, koks tai instrumentas. Aš noriai pasakojau ir džiaugiausi turimu dėmesiu.
Manau šiuolaikinėje visuomenėje jaučiamas instrumento atgimimas, yra nemažai folkloro ansamblių ar neo-folk muzikos grupių, kurie bando ir jiems puikiai sekasi įpinti dūdmaišio skambesį į jų kūrybą.
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka Lietuvos kultūrinėje tapatybėje?
Labanoro dūda išsiskiria savo sandara nuo kitų Europos dūdmaišių. Jos skambesys yra unikalus, budinantis klausytoją. Tai muzikos instrumentas, kuris gali būti vienas iš Lietuvos skiriamųjų ženklų, simbolių. Taip pat jis turi užimti deramą vietą šalia: kanklių, skrabalų, kitų lietuviškų muzikos instrumentų. Puoselėjant tradiciją, ją nuolat įpinant į įvairius kultūrinius reiškinius – galėtų būti stiprus svertas formuojant kultūrinę tapatybę.
Ar dūdmaišis, Jūsų nuomone, gali būti integruotas į populiariąją muziką ar kitus modernius muzikinius žanrus?
Pamenu buvo gana įdomus projektas, pagal kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus kūrybą, pagal „Paskutinės pagoniškos apeigos“ kūrinį. Šio pasirodymo metu, buvo šokama, dainuojama, buvo įpinti vaidinimo elementai, ir kas svarbiausia, buvo panaudota dūdmaišio muzika, drauge grojant su vargonais. Taip pat, nemažai neo-folk muzikos grupių vis dažniau bando panaudoti dūdmaišį savo kūryboje. Man labai įdomus muzikinis projektas yra „Iltys“, romuviečiai Ignas Šatkausas ir jo sesuo Julija derina elektroninę muziką su dūdmaišio melodijomis, ypatingas kūrinys yra „Raganius“ (jis taip pat skamba kaip apeiginio instrumento apraiška).
Kaip manote, ar dūdmaišio tradicija Lietuvoje turi ateitį? Kaip ją reikėtų skatinti ar puoselėti?
Mano manymu, jei ir toliau dūdmaišis bus naudojamas kaip kultūrinės išraiškos dalis, taip pat bandoma įterpti jį į įvairų meno, muzikos ir kasdienį kultūrinį gyvenimą. Tuo pačiu, jei jo panaudojimas įgaus kūrybišką ir nuolat atsinaujinančią formą (kalbu apie jo panaudojimą tiek tradicinėje terpėje, ir net labiau ieškant naujų kelių jo išraiškai, tuomet tai tikrai turi ateitį, nes tik atsinaujinanti tradicija yra gyva). Smagu, kad vyksta dūdmaišininkų susipūtimai, nuolat suburdami instrumento puoselėtojus į vieną bendrą veiksmą, pastovumas turi jėgą. Tačiau tokių renginių galėtų būti daugiau ir dažniau. Kiekvienas turime groti, kalbėti ir ieškoti būdų kaip priartinti dūdmaišį prie tradicijų, papročių ir kasdienybės.
Ar dalyvaujate mokant jaunąją kartą groti dūdmaišiu? Jei taip, kaip perduodate tradiciją?
Turiu numatęs puoselėti vieną švietimo projektą, apie piemenų muzikavimo ir piemenų žaidimų kultūrą Lietuvoje. Manau, kad dūdmaišis buvo ne tik vien elgetų instrumentas (XXa.), kuomet dūdmaišius iš plataus kultūrinio panaudojimo ir gyvenimo išstūmė lengviau derinami instrumentai: smuikas, armonika, tačiau ir vyriausių piemenų – kerdžių – instrumentas. „Piemėnų ratas“ – projektas, kurio viena iš programos ašių būtų muzikinių instrumentų pristatymas moksleiviams mokyklose, ypač tose, kur puoselėjama etnokultūrą. Galbūt tai išaugs į projektą, kuris galėtų būti ir ne tik pažintinis, bet ir edukacinis-mokomasis. Tačiau įvairūs muzikiniai instrumentai, tarp jų ir dūdmaišis – skambės!