Roma Rockienė
Kaip Jūs „atradote“ lietuvių dūdmaišį ir kas paskatino juo groti ar jį pa(si)gaminti, prisitaikyti, kad būtų patogiau juo groti? Kodėl nusprendėte groti būtent dūdmaišiu ar jį pasigaminti?
Gal pirmiau pamačiau nelietuvišką dūdmaišį. Kai vyko pirmoji Baltica Vilniuje (1987 m.), mes gyvenome su studentų folkloro ansambliu iš Klaipėdos fakultetų (LMTA filialas) viename iš daugiaaukščių bendrabučių. Laisvomis minutėmis mes bandydavome nusnausti, o prancūzų dūdmaišininkų ansamblis repetuodavo po langais. O!!! Koks garsas buvo!!! Ir žavintis, ir erzinantis.
Ir tik vėliau, kai jau vadovavau Birštono kultūros centro folkloro ansambliui „Raskila“, tautinių šokių kolektyvo vadovė užsakė dūdmaišį. Kaip bebūtų keista, juo tame kolektyve niekas negrojo, tad pasiūlė mums. Tokiu būdu atradau lietuvišką dūdmaišį. Na, o groti pradėjau mokytis tradicinio muzikavimo kursuose, kurie 2009 m. vyko Zarasuose.
Kodėl jums patinka dūdmaišis, kuo jis jus traukia, yra įdomus, kuo yra jums asmeniškai svarbus, ką jums reiškia? Kokias emocijas jums kelia grojimas dūdmaišiu ar jo muzikos klausymasis? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Man patinka ir įdomu mokytis groti tais instrumentais, kuriais dar nemoku, kurių nepažįstu. O dūdmaišis taip ypatingai skamba! Nenusakomas jausmas, kai pradeda skambėti burdonas ir prie jo prisijungia melodinės birbynės išgrota kvinta. Man, asmeniškai, groti dūdmaišiu – tai įveikti save: suderinti ir oro pripūtimą, ir maišo spaudimą, ir melodijos grojimą. O svarbiausia, kad gražiai, be mūkimų, suskambėtų pirmas garsas.
Papasakokite apie savo pagamintus ir/ar turimus dūdmaišius: kokio jie tipo, su keliais ūkais (burdonais), kokios tonacijos, kieno ir kada pagaminti? Ar dažnai tenka juos taisyti?
Mano turimas dūdmaišis yra gamintas Todoro [Kaškurievičiaus]. Tai vieno burdono, D tonacijos. Deja, nežinau, kada pagamintas, nes kaip minėjau, jį mums perleido šokių kolektyvas. Kol kas taisyti neteko.
Kaip mokotės groti dūdmaišiu ir repetuojate – individualiai, pats ar su mokytoju, o gal su grupe, (kokia)?
Pradėjau groti 2009 metais kursuose, t.y. su mokytoju, po to ilgą laiką negrojau, nes derinimo problemėlių turėdavau, nebuvau išsiaiškinusi, ką konkrečiai daryti, o ir panaudoti nebuvo kur (...). Kai likau viena vadovauti folkloro ansambliui, tada ir pradėjom į kapelos sudėtį įtraukti ir dūdmaišį. 2019 metais vėl grįžau į kursus Aukštaitijoje, kurie vyko jau Meironyse, Ignalinos r. Labai padėjo savo patarimais mokytojas Artūras Sinkevičius. Tiesiog atsirado pasitikėjimas savimi.
Ar moterys, merginos domisi dūdmaišiu ir juo groja? Ar pažįstate dūdmaišio muzikančių? Ar tai patogus, tinkamas moterims groti instrumentams , o gal grojant moteriai, šį instrumentą reiktų specialiai pritaikyti – kaip būtent?
Na, man dūdmaišis labai įdomus instrumentas, nors esu patyrusi, kad škotišką dūdmaišį laaabai sunku išpūsti. Taip, kursuose buvo keletas dūdmaišio muzikančių. Nežinau, patogus ar nepatogus instrumentas moteriai, tiesiog mano dūdmaišio per ilgas pūtiklis, (reikėtų, aišku, pasigaminti trumpesnį). Esu nedidelio ūgio, tad gal dėl to ir atrodo, kad ir pūtiklis per ilgas, ir melodinė birbynė per toli 😊
Kokius kūrinius grojote ar grojate dūdmaišiu: mokotės groti iš 1) archyvinių lietuvių dūdmaišininkų įrašų, 2) publikuotų tradicinių dūdmaišio natų, 3) atliekate lietuvių tradicinius dūdmaišiui tinkamus taip pat ir kitais instrumentais pagrotus ar vokalinius kūrinius, 4) mokotės iš kitų dabartinių dūdmaišininkų (nurodykite pavardes), 5) remiatės kitais šaltiniais, 6) kuriate naują muziką dūdmaišiui (jei taip – atliekate tik savo kūrybą ar ir tradicinį lietuvių dūdmaišio repertuarą)?
Mokausi groti: (4) iš savo mokytojo Artūro Sinkevičiaus, (2) publikuotų tradicinių dūdmaišio natų, (3) atlieku lietuvių tradicinius dūdmaišiui tinkamus taip pat ir kitais instrumentais pagrotus ar vokalinius kūrinius.
Kokiomis progomis, kokiuose renginiuose grojate, pasirodote viešai? Solo ar su grupe, asociacija (kokia)? Dažniau pasirodote tradiciniuose, folkloro renginiuose (kokiuose) ar kitose muzikinėse-kultūrinėse erdvėse (kokiose)?
Mano viena smagiausių patirčių su dūdmaišiu – dvyliktokų šimtadienis. Telebimbam „Musė“ su dūdmaišiu tikrai buvo įdomu.
Galbūt dalyvaujate ir edukaciniuose renginiuose (kokiuose)? Gal ir pats mokote vaikus ir jaunimą groti dūdmaišiu? Jei taip, – kur ir kada, kokius taikote metodus, kokius parenkate pradinius kūrinius, kaip mokote, perduodate tradiciją?
Deja, esu labai įvairiose veiklose užsiėmusi, tad nebelieka laiko šiam, puikiam instrumentui.
Nors ateityje norėčiau tokią veiklą plėtoti.
Stengiatės išlaikyti lietuvių muzikavimo dūdmaišiu autentiškumą, ar labiau kuriate naujas interpretacijas? Ar dūdmaišis (tradicinis repertuaras, tembras, įvaizdis), Jūsų nuomone, gali būti integruotas į šiuolaikinius ar modernius muzikos stilius, jei taip – kokius? Ar būtina kurti naują repertuarą dūdmaišiui, sušiuolaikinti jo įvaizdį?
Na, aš esu mėgėja muzikantė, todėl apsiriboju tradiciniu repertuaru, bet tikrai labai gražiai galima dūdmaišį integruoti į šiuolaikinę, moderniąją muziką. Mane sužavėjo švedų muzikantė Gunhild Carling dūdmaišį panaudojusi džiazinėje improvizacijoje.
Kaip, jūsų pastebėjimu, žmonės (anksčiau ir dabar) reaguoja į dūdmaišio garsą, tembrą, „įsivažiavimą į toną“? Kokių atsiliepimų sulaukiate (anksčiau ir dabar, iš jaunimo ar folkloristų, kitų tradicinių muzikantų)? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje, galbūt jis auga?
Labai įvairių ir keistų reakcijų sulaukiu, kada repeticijose ir koncertuose pasiseka ar nelabai tą pirmąjį toną „pasiimti“. Repeticijose, aišku, ansambliečiai ir pasikikena, ir pakomentuoja, na, o koncertuose rūpinasi, kad viskas pavyktų. Jaunimui būna labai įdomu ir pats instrumentas, ir kad galima išgauti tokį garsą. O dėl tembro, paties garso, tai kaip ir su atlikėjų balsais – kaip žmogus, taip nuomonė.
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka, kuo jis, jo įvaizdis svarbus formuojant(is) Lietuvos (lietuvių) muzikinei ir kultūrinei tapatybei?
–
Ar muzikavimas dūdmaišiu (muzikantai, meistrai, grupės, asociacijos, jų veikla), Lietuvoje išliks ir ateityje? Kaip siūlytumėte puoselėti, skatinti ir stiprinti lietuvių grojimo dūdmaišiu ir meistravimo tradiciją?
Kartais baugina mintis, ar apskritai išliks tradicinis muzikavimas, bet kol vis dar atsiranda muzikuojančio jaunimo – galime lengviau atsidusti. Dėl puoselėjimo, tai gal reiktų daryti sueigas, stovyklėles, kūrybines dirbtuves, kuriose ne tik mokytųsi groti, bet ir mokytųsi gamintis instrumentus.