Arūnas Sniečkus
Kaip Jūs atradote dūdmaišį ir kas paskatino juo groti?
Ats. – 1994 m. brolių Juškų muziejuje koncertavo Mario Jansonso vadovaujama folkloro grupė „Auri“ iš Rygos. Jos vadovas grojo dūdmaišiu, kurį pats ir sukūrė. Pakerėjo taip, kad sutariau jog ir man pagamins. Deja, nauja svajonė neišsipildė, nes meistras emigravo iš Latvijos. 1995 m. muziejuje koncertavę dūdoriai iš Strakonicų (Čekija) dar labiau pakurstė naują aistrą. Bet didžiausią įspūdį padarė 1988 m. muziejuje koncertavęs Kevinas Tilbury iš Anglijos. Su šiuo svečiu net buvome sutarę po poros metų surengti dūdorių festivaliuką ir Vilkijoje. Naujas bičiulis man siuntė net archyvinius įvairių Anglijos regionų dūdorių įrašus. Idėja liko neįgyvendinta, nes darbdaviai ( Kauno rajono kultūros skyrius) neleido panaudoti muziejaus uždirbtų lėšų. 2001 m. tapo lemtingais, kai susipažinau su muzikantu Gvidu Kovėra. Šis, savo ruožtu, „atviliojo“ į muziejų dūdorių ir meistrą Todar Kaškurievič iš Baltarusijos. Jų dviejų grojimas virto nenumaldomu noru ir pačiam „priglausti“ jų prie širdies.
Papasakokite apie savo instrumentą (koks jis yra, kada ir kas pagamino)
Ats. – 1. 2002 m. Todar Kaškurievič (Baltarusija) man įteikė pirmąją dūdą („Labanoro dūdą“).
2. 2011 m. Denis Suchi (Baltarusija) sukūrė dar vieną (trijų ūkelių).
3. 2018 m. buvęs „Atgajos“ klubo bendražygis Liudas Grakauskas padovanojo (atvežė iš Anglijos) škotišką dūdmaišį.
4. 2023 m. Eduards Klints (Latvija) sukūrė dar vieną atsižvelgdamas į mano norus.
Ar mokotės groti iš tradicijų puoselėtojų, senų įrašų, ar remiatės kitais šaltiniais? Gal kuriate naują muziką dūdmaišiui, ar apsiribojate tradiciniais kūriniais?
Ats. -Natų nepažinau, klausa – keista, tad groju mėgaudamasis dūdų skleidžiamais garsais. Kartais „pagaunu“ girdėtų melodijų fragmentus ir improvizuoju.
Kokiose aplinkose dažniausiai grojate? Ar dūdmaišis labiau susijęs su folkloro renginiais, ar randate jam vietą kitose muzikinėse ar kultūrinėse erdvėse?
Ats. -Dažniausiai groju sau arba muziejaus lankytojams.
Kokias emocijas ar jausmus Jums sukelia grojimas dūdmaišiu? Kodėl būtent šis instrumentas? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Ats. - Nuramina (jei pavyksta dūdą suderinti), pamirštu rūpesčius ir pan. Į paskutinį klausimą galėčiau atsakyti taip – „Žmonos ir dūdos neleisiu liesti niekados“.
Kaip Jūsų grojimas dūdmaišiu siejasi su tradicija? Ar stengiatės išlaikyti autentiškumą, ar kuriate naujas interpretacijas?
Ats. - Kuriu naujas interpretacijas. Gročiau ir tradicinę muziką, bet nepavyksta atkurti tai ką girdžiu koncertuose ar įrašuose.
Kaip žmonės reaguoja į dūdmaišį šiandien? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje?
Ats. - Mūsų muziejaus lankytojai (ženkli dauguma), kuriems padūduoju, būna sužavėti ir susidomi čia vykstančiais dūdorių „susipūtimais“. Deja, bet nejaučiu, kad šia muzikavimo tradicija labai domėtūsi kita dalis šiuolaikinės visuomenės.
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka Lietuvos kultūrinėje tapatybėje?
Ats. -Kol kas dar menkas, bet, gali būti, tai yra tik mūsų visų (dūdorių) tolesnių pastangų, gaivinant šią tradiciją, klausimas. Man šis instrumentas labai svarbus.
Ar dūdmaišis, Jūsų nuomone, gali būti integruotas į populiariąją muziką ar kitus modernius muzikinius žanrus?
Ats. - Gali ir teko girdėti gražių muzikinių eksperimentų.
Kaip manote, ar dūdmaišio tradicija Lietuvoje turi ateitį? Kaip ją reikėtų skatinti ar puoselėti?
Ats. -Neabejoju, kad turi, bet viena svarbiausių sąlygų - Lietuvoje turi „gimti“ bent keli dūdas atkuriantys meistrai
Ar dalyvaujate mokant jaunąją kartą groti dūdmaišiu? Jei taip, kaip perduodate tradiciją?
Ats. -Dalyvauju nepaisydamas to, kad esu silpniausias dūdorius Lietuvoje. Nuo 2017 m. muziejuje vedu pamokėles (edukacijas) pradinių klasių moksleiviams „Pažintis su Labanoro dūda“, kurių metu groti dūda nemokinu, bet įtraukiu vaikus į „pasižaidimą“ mokindamas pritarti mušamaisiais ir kitais pučiamaisiais instrumentais .