Aistis Žalnora
Kaip Jūs atradote dūdmaišį ir kas paskatino juo groti? Jūsų amžius ir specialybė?
Dūdmaišiu pradėjau groti apeiginio folkloro ansamblyje ,,Kūlgrinda“. Ansambliui labai reikėjo šio instrumento. Kadangi jau turėjau patirties su kitais pučiamaisiais instrumentais mane pasikvietė groti dūdmaišiu. Man yra 40 metų, esu medicinos istorikas, dėstau VU MF, šiuo metu docentas. Groju, dainuoju laisvalaikiu.
Papasakokite apie savo instrumentą (koks jis yra, kada ir kas pagamino)
Mano dūdmaišis pagamintas jau prieš kokius 15 metų, jei ne daugiau (tiksliai nežinau). Pagamintas meistro Todoro iš Baltarusijos, pagal Labanoro dūdos modelį. Dūdmaišis tradiciškai D tonacijos, turi gilų, gaudžiantį, bet ne pernelyg įkyrų skambesį 😊 Lyginant su latviškais dūdmaišiais
Ar mokotės groti iš tradicijų puoselėtojų, senų įrašų, ar remiatės kitais šaltiniais? Gal kuriate naują muziką dūdmaišiui, ar apsiribojate tradiciniais kūriniais?
Mokausi groti iš įvairių įrašų Youtube, klausau kolegų dūdmaišininkų, kartais pats improvizuoju. Komponuoti nemoku, tačiau pritaikau vieną kitą man žinomą kūrinį dūdmaišiui iš klausos, jei leidžia techninės galimybės.
Kokiose aplinkose dažniausiai grojate? Ar dūdmaišis labiau susijęs su folkloro renginiais, ar randate jam vietą kitose muzikinėse ar kultūrinėse erdvėse?
Dažniausiai dūdmaišiais žinoma skamba folkloro erdvėse, tačiau nėra sunku vietos jam rasti manau bet kokiame renginyje, jis daugeliui dar vis skamba kaip egzotika, įdomus, ne dažnas instrumentas. Pats esu ne sykį grojęs įvairiuose viešuose renginiuose, bibliotekoje, vaikų darželyje, mokykloje ir kt.
Kokias emocijas ar jausmus Jums sukelia grojimas dūdmaišiu? Kodėl būtent šis instrumentas? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Dūdmaišis man labai meditatyvus ir tuo pačiu linksmintis tinkamas instrumentas. Turi jis labai specifinį charakterį ir reikalaujantis specifinių sąlygų, toks gana dvilypis- gali būt ir sacrum ir profanum , nelygu ko nori. Jei tikrai noriu juo pasimėgauti kaip meditacija- maloniausia groti lauke, esant šiltam orui vasarą, gamtoje, prie ežero, pievoje, miške, prie laužo, vienumoje arba su nedidele kompanija, kažkur labai toli, nepasiekiamoje vietoje, kur neateis garso pritraukti smalsuoliai. Tada labiausiai atsikleidžia jo tolimas gaudimas ir gali pasinerti į improvizacijas, tam tikrą net gi dvasinį ritualą, apmąstymus.
Antra vertus, esant kitai nuotaikai ir poreikiui, pritariant būgnui jis puikiai tinka ir kaip instrumentas šokiuose, visokiuose šventėse. Tada jau jo dūzgimas gali nunešti į ekstazę, vyksta linksmybės, dūdmaišis tampa tuo linksmybes užvedančiu, sukviečiančiu instrumentu na ir žinoma pats dūdmaišininkas jau tampa tada tuo provokatorium, sukvietėju. Net jei esi gana intravertiškos natūros kaip aš, vis tiek turi tada persikūnyti į tą šiek tiek juokdarį, šiek tiek ,,velnių priėdusį“, šiek tiek pasileidusį, nebijantį kvailioti ir kitus vesti ,,iš kelio“, tokį linksmybių sukvietėją. Nesu tikras dėl mūsų mitologijos atitikmens, bet graikiškoje-romėniškoje tai matyt būtų Panas ar Dionizas. Groju ir kitais pučiamaisiais instrumentais (tūba, įvairiomis fleitomis, duduku), tačiau nei vienas tokio dvilypumo neturi, jie būna arba labiau lyriški arba linksmesni. Dūdmaišis ir toks ir toks. Dėl to dūdmaišis tikrai žavi. Be to jis neabejotinai yra solinis instrumentas.
Kaip Jūsų grojimas dūdmaišiu siejasi su tradicija? Ar stengiatės išlaikyti autentiškumą, ar kuriate naujas interpretacijas?
Stengiuosi pernelyg prisirišti prie tradicijos, bet negaliu ir be jos. Manau prasminga ją sekti siekiant išmokti technikos, vėliau manau kiekvienas muzikantas turbūt atranda savo stilių, pats ima muzikuoti, improvizuoti. Antra vertus, be technikos mokėjimo tos improvizacijos irgi toli nevažiuoja, gali būt kiek skurdokos :D tai matyt tradicija, t.y. technikos mokėjimas ir interpretacija neatsiejami
Kaip žmonės reaguoja į dūdmaišį šiandien? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje?
Instrumentas tikrai visiems įdomus, kaip egzotika. Mažai matytas, mažai girdėtas. Dūdmaišis visiems pirmiausia šiandien siejasi su Škotija. Bene pirmas darbas ką darau tai paaiškinu klausytojams jog šis instrumentas būdingas daugeliui Pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvai. Tada kalbu apie savo lietuvišką dūdmaišį- Labanoro dūdą. Paaiškinu, kad deja, vėliau maždaug po II Pasaulinio karo dūdmaišių tradicija gerokai išblėso, todėl dabar iš naujo atrandame dūdmaišį.
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka Lietuvos kultūrinėje tapatybėje?
Manau dūdmaišio vieta Lietuvos kultūrinėje tapatybėje yra tikrai svarbi. Šiuo instrumentu Lietuvoje grojame nuo labai seniai nuo pat XVI a. kiek žinau. Vadinasi jis mena ir iki krikščioniškus ir vėlesnius laikus. Kiek žinau tradicija buvo dar labai stipri net ir tarpukariu. Vėliau kiek suprantu jo vietą užėmė armonikos, smuikai ir kt. Spėju, kad dėl techninių galimybių ir tiesiog lengviau jais groti. Tačiau manau tiek rekonstruojant praeitį, tiek dabar muzikuojant, kuriant iš naujo šis instrumentas nei kiek ne blogesnis, gal net geresnis. Kaip minėjau turi jis tas abi prigimtis- meditatyvią ir linksmą. Smuikai ir armonikos to nesakyčiau kad turi. Neretai falšyvas brūžinimas smuiku (atsiprašau gerų smuikininkų) liaudies ansambliuose skamba tikrai ne kaip. Dūdmaišis, jei gerai grojama, skambėtų geriau. Na mano tokia nuomonė. Galiausiai paradoksas- bet šiandien atrandame vėl tai, kas labai ilgai buvo mūsų tapatybės dalis, kaip ir daugelį liaudies kultūros dalykų kurie šiek tiek nuėjo į užmarštį.
Ar dūdmaišis, Jūsų nuomone, gali būti integruotas į populiariąją muziką ar kitus modernius muzikinius žanrus?
Laisvai gali, tą jau daro mano draugas Ignas Šatkauskas, jis puikiai derina dūdmaišį su elektronine muzika. Taip pat Donis iš Klaipėdos, taip pat Artūras Sinkevičius iš Gilės ansamblio- jie puikiai pritaiko dūdmaišį šiam laikmečiui, parodo kaip tos tradicijos ,,nemarinuoti“, o ją gaivinti, pateikti naujai. Dūdmaišį esu girdėjęs įvairiuose Pop muzikos kūriniuose.
Kaip manote, ar dūdmaišio tradicija Lietuvoje turi ateitį? Kaip ją reikėtų skatinti ar puoselėti?
Manau tikrai turi, ką byloja mano minėti pavyzdžiai. Kad tradicija nemirtų manau svarbu pirmiausia išmokti senosios tradicijos, vėliau ieškoti dermės su dabartimi, atrasti dūdmaišio vietą dabartyje, nebijoti ekperimentuoti, su elektronika, su rock, metalo stiliaus, su pop muzika, ar kažkokiame meditaciniame kontekste, linksmybėse, laidotuvėse, visur kur kyla ranka pabandyti pažaisti, tiesiog imti ir groti ten, kur manai esant reikalinga, būti tuo provokatorium. Parodyt, kad pankai ir dūdmaišiai dar nemirė 😊 Supažindinti su instrumentu, užkabinti smalsuolius. Kitas žingsnis žinoma reikėtų daugiau mokytis technikos ir pritaikymo pavyzdžių, tiek tiems kas jau groja, sistemingai išmokti ABC, tiek būsimiems dūdmaišininkams. Būtų idealu jei būtų puiku jei būtų kokios nors dūdmaišio klasės muzikos mokykloje? Atsirastų vieta dūdmaišiui liaudies ansambliuose/liaudies orkestruose. Kai kur yra bet tikrai ne visur. Ar muzikos mokytojas vidurinėje mokykloje, jei pats moka, pamokytų vaikus. Kiek man teko pakvailioti vaikam tikrai patiko. Taip pat būtų drąsu ir šaunu pvz. parašyt kokį kūrinį simfoniniam orkestrui ir dūdmaišiui. Nieks tokio nesugrotų kitu instrumentu. Žodžiu ieškoti dialogo su dabartimi, dabartine muzika, kompozitoriais, kuriems būtų įdomu. Anksčiau dūdmaišiu grojo piemenys, elgetos- iš esmės pankai. Bet tai tokia lyg ir izoliacija. Galima ir toliau eiti tuo keliu. Bet galima ir galvoti apie modernybę ir rasti dūdmaišiui vietą joje.
Ar dalyvaujate mokant jaunąją kartą groti dūdmaišiu? Jei taip, kaip perduodate tradiciją?
Šiame etape dar pats mokausi, trūksta žinių mokyti kitus. Šiai dienai labiau populiariniu instruentą, bent jau parodau, kad toks yra, pagroju smalsuoliams 😊