Ainė Ramonaitė
Kaip Jūs atradote dūdmaišį ir kas paskatino juo groti? Jūsų amžius ir specialybė?
Dūdmaišiu pradėjau groti daugiau kaip prieš 10 metų. Visada labai žavėjo šis instrumentas ir norėjau išmokti juo groti. Paskatino susiklosčiusios aplinkybės – tuometinė „Ratilio“ vadovė Milda Ričkutė pasakė žinanti, kad yra parduodamas dūdmaišis. Nusipirkau ir pradėjau groti.
48 m. Vilniaus universiteto profesorė, politikos sociologė
Papasakokite apie savo instrumentą (koks jis yra, kada ir kas pagamino)
Instrumentas gamintas Todoro Kažkurevičiaus (buvo gamintas kažkokiam ansambliui, bet nenaudotas, ilgai stovėjo „ant spintos“ ir buvo gerokai perdžiūvęs, kol nusprendė parduoti), tik maišas vėliau keistas (perdarė Dzianis Sukhi). D tonacijos, su vienu burdonu.
Ar mokotės groti iš tradicijų puoselėtojų, senų įrašų, ar remiatės kitais šaltiniais?
Pradėjau mokytis savarankiškai, klausiausi įvairių įrašų ir tiesiog bandžiau.
Gal kuriate naują muziką dūdmaišiui, ar apsiribojate tradiciniais kūriniais?
Dažniausiai groju tradicinius šokius ir dainas.
Kokiose aplinkose dažniausiai grojate? Ar dūdmaišis labiau susijęs su folkloro renginiais, ar randate jam vietą kitose muzikinėse ar kultūrinėse erdvėse?
Dažniausiai groju „Ratilio“ ansamblio koncertuose ir veiklose; taip pat Rasų šventėse, kartais kitokiuose renginiuose (pvz., savo darbovietės Kalėdinėse šventėse).
Kokias emocijas ar jausmus Jums sukelia grojimas dūdmaišiu? Kodėl būtent šis instrumentas? Ką dūdmaišis Jums asmeniškai reiškia?
Dūdmaišis labai paslaptingas ir gilus instrumentas, surišantis mus su praeitim, tad grojimas juo man sukelia ramybės ir „įsižeminimo“ jausmą.
Muzikine prasme man dūdmaišis labai patinka dėl burdono (šiaip ansamblyje dar groju basedle, tad man „bosas“ yra būtinas; vien tik melodiją išgrojantis instrumentas man mažiau įdomus) ir dėl galimybės natūraliai išgauti glissando, panašiai kaip su lūpine armonikėle. Tai labai gerai improvizacijai pasiduodantis instrumentas.
Kaip Jūsų grojimas dūdmaišiu siejasi su tradicija? Ar stengiatės išlaikyti autentiškumą, ar kuriate naujas interpretacijas?
Pats instrumentas ir jo garsas, regis, yra šiek tiek kitoks, negu išlikusiuose prieinamuose autentiškuose įrašuose. Bent jau man nepavyksta atkartoti senųjų įrašų. Tad groju tai, kas man gražu. Pavyzdžiui, man jis labai tinka žemaitiškoms dainoms ir bažnytinėms giesmėms.
Kaip žmonės reaguoja į dūdmaišį šiandien? Ar jaučiate susidomėjimą šiuo instrumentu šiuolaikinėje visuomenėje?
Reakcija visuomet būna labai pozityvi - visi labai stebisi ir žavisi, net tie, kurie visai nesusiję su folkloru.
Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, dūdmaišis atlieka Lietuvos kultūrinėje tapatybėje?
Regis, mūsų kraštų dūdmaišis daug didesnę įtaką daro gudų (baltarusių) tapatybei nei mūsiškei. Kiek suprantu, pas juos grojimo dūdmaišiu tradicija ilgiau išsilaikė ir buvo perduota iki šių dienų. O pas mus ji labiau atkuriama negu autentiška. Bet tai nėra blogai. Man tai mūsų senųjų LDK klodų tapatybę liudijantis instrumentas.
Ar dūdmaišis, Jūsų nuomone, gali būti integruotas į populiariąją muziką ar kitus modernius muzikinius žanrus?
Be abejo. Dūdmaišio garsas tinka įvairiems muzikiniams žanrams (neseniai su Ratilio išbandėme jį repo kūrinyje), prideda gylio.
Kaip manote, ar dūdmaišio tradicija Lietuvoje turi ateitį? Kaip ją reikėtų skatinti ar puoselėti?
Manau, tikrai taip, nes tai vienas iš ypatingiausių ir visus traukiančių senųjų instrumentų. Problema, man regis, ta, kad daugelis dūdmaišių Lietuvoje yra prastos kokybės, todėl daugeliui atrodo, kad juo labai sunku išmokti groti (kai dūdmaišis prastas, tai tiesa, bet jeigu geras, nieko ypač sudėtingo ten nėra. Smuiku groti tikrai daug sunkiau 😊 )
Ar dalyvaujate mokant jaunąją kartą groti dūdmaišiu? Jei taip, kaip perduodate tradiciją?
Pamokau jaunuosius Ratilio narius, bet šiaip man pačiai dar daug reikia mokytis.